FortyTwo42

Gyvenimas buvo gražus, bet staiga atėjo krizė ir viskas pasikeitė. Parduotuvės tapo tuščios, baruose nebeliko žmonių, niekas nedirba, niekas neperka - viskas aplink sustojo. Gatvėse šviesos nedega, mašinos nevažinėja. Niekas aplink neturi ką valgyti ir visi miršta badu…

Toli gražu parduotuvės ne tuščios, o ir barai pilni žmonių. Visi dirba ir niekas aplink nesustojo. Kam gi tada reikalingas tas skambus žodis „krizė”?

Prieš daug daug metų (nu gal ne prieš tiek jau ir daug) buvo kitas plačiai naudojamas žodis „vergija”. Išties, laikai buvo siaubingi. Žmonės nusprendė, jog tai brutalu, neteisinga ir žiauru, ir vergija buvo panaikinta. Bet ar tikrai?

Šiandien galime matyti didžiulę žmonijos technologijos pažangą. Lygiai tokią pat didelę pažangą galima matyti ir vergijos sistemoje. Šiomis dienomis žmonių niekas neverčia nieko daryti. O daugelis dirba nuo aušros iki sutemų. Vartojimo ir darbo sistema padaro juodą darbą. Žmogus tampa priklausomas nuo vartojimo. Jei jis nori vartoti, jis turi kažką duoti mainais. Šitie manai, pagal įdėją, turėtų būti lygiaverčiai - kiek duodi, tiek gauni… Kitu atveju, balansas yra prarandamas ir kažkuri pusė yra išnaudojama (spėkit kuri?).

Na bet kaip visa tai susiję su žodžiu „krize”? O… tai magiškas žodis… Toks kaip „abra kadabra”… Žmogus visada turi laisvą valią rinktis. Jei mainai jo netenkina, jis savo duoklę gali duoti kam nors kitam, kuris už ją duos daugiau. Bet staiga pasirinkimo nebeliko, nes juk krizė… Parduotuvės tapo tuščios, baruose nebeliko žmonių, niekas nedirba (palaukite, kažkur man tai jau girdėta…) .

Žodis krizė yra skirtas žmogui įbauginti, įtikinti jį, jog jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik džiaugtis tuo, ką turi dabar (dirbti nuo aušros iki sutemos), nes jei jis bandys ką nors keisti, tai „krizė” suvalgys jį gyvą.

Visi žmonės visada turėjo ir turės pasirinkimą! Žmogus būdamas bet kokio amžiaus gali išmokti kažko naujo ir tai panaudoti praktikoje. Nereikia bijoti! Reikia tiesiog imti ir daryti tai, ką jau jums seniai širdis liepia.

Ačiū už dėmesį.

Skiriu savo tėčiui…

Kiekvienas, ko gero, bandėme įsivaizduoti tobulą gyvenimą savo akimis. Ko gero, ne vienas tobulą gyvenimą įvardytų kaip turėjimą daug pinigų, gerą darbą, mylimą žmogų, gražią mašiną, įtakingas pažintis, daug draugų, aktyvų ir nuotykių kupiną laisvalaikį, na ir panašiai… Na, gal ne visai taip, kiekvienas įsivaizduotų skirtingais atspalviais, bet spalvos gautųsi panašios… Įdomu, jei viso to, ko mes norime, niekada neturėjome, tai kaip mes galime žinoti, kad to norime?

Visų pirma, pabandykime apibrėžti žodžio „tobulas” reikšmę. Ko gero, sutiksite su manim, jog kiekvienam viskas kitaip tobula. Kiekvienas žmogus į pasaulį žiūri per savo suvokimo prizmę, todėl skirtingus dalykus mes ir vertiname skirtingai. Vienas idealizuoja ramų, lėtą gyvenimą, kitas nori gyventi greitai, trankiai, o trečiam reikia visko po truputį… Jei man reiktų apibrėžti žodį „tobulas” aš jį apibūdinčiau vienu žodžiu - TINKAMAS. Jei žmogui „tobulas gyvenimas” yra ramus ir lėtas, tai būtent toks gyvenimas JO SUPRATIMU yra tinkamas.

Kitas klausimas būtų, -„Ar išties mes daug suprantame apie tai, ko mums iš tikrųjų reikia, apie tai, kas tinka mums?”. Pažiūrėkime į vaikus… Jie dar nesupranta, kaip lengva persivalgyti saldumynų. O juk saldainiai tokie gardūs… jų tiek daug įvairiausių: šokoladinių, karamelinių, kokosinių… visi jie tiesiog tirpsta burnoje ir jų norisi dar, ir dar, ir dar… kol, galiausiai, pasidaro bloga. Suaugęs žmogus žino (iš savo patirties, žinoma), kad taip gali nutikt,i todėl bandys vaiką sudrausminti, apriboti tų saldumynų kiekį. Vaikui tai, žinoma, nepatiks ir jis puls priešintis suaugusiojo draudimui, nes jo suvokimu jis yra laimingas valgydamas saldainius, o suagęs tik ir teršia jo tubulą akimirką. Na ir nuo saldainių, kaip žinia, dantys genda… Tik kažkodėl mes mėgstame saldainius, bet nemėgstame dantistų… Pastarieji mus gydo, mums padeda, o saldainiai - priešingai… Saugusiųjų turbūt pagrindinė problema yra ta, jog jie SUAUGĘ IR VISKĄ ŽINO. Bet ar tikrai? Pakeiskime saldainius į alkoholį? O gal į kompiuterį, mašiną, tingėjimą? Na manau, mielas skaitytojau, tu ir pats sugalvosi į ką pakeisti tuos saldainius. Visi mes turime silpnybių, tik ne visi suprantame, jog tai silpnybė. O kartais mūsų „tobulo gyvenimo” vaizdas yra ne kas kita, o mūsų silpnybių rinkinys…

Turiu jums gerą naujieną. Nepaisant to, kad ir kaip neteisingai piešite savo tobulą gyvenimą, gyvenimas bus toks, kokio jums reikia, būtent tinkamas jums! Ko gero, daugelis iš jūsų (o ypač tie, kurie keikia savo gyvenimą) dabar mintyse mane dedat į šuns dienas… Neskubėkite! Tai padaryti jūs visada suspėsite. Geriau paklauskite savęs, kiek nuoširdžiai dirbote su savim, kad save pažintumėt. Teko pastebėti tokią įdomią tendenciją, kad dauguma būsimų studentų net nežino, ką jie norėtų studijuoti. Mokykloje mes mokomės kalbų, fizikos, matematikos, chemijos, bet ar mokomės pažinti save? Na įstojęs abiturientas į vadybą armonikėlių pagalba pabaigė studijas, gavo popieriuką, dirba pagal specialybę ir keikia gyvenimą… Deja, tai ne ironija, o tikrovė, kuri pasitaiko dažnam. O jei tik tas abiturientas būtų save pažinęs, atradęs savo talentą, pavyzdžiui, vaidyboje, jis kiekvieną dieną eitų ne į darbą, o į mėgstamą užsiėmimą.

Įdomu tai, jog pats gyvenimas žmogui bando padėti kaip tik gali. Tarytum tėvas, kuris draudžia vaikui saldainius. Tik, kaip ir vaikai, užuot įsiklausę į tai, ką mums gyvenimas nori pasakyti, mes jam priešinamės ir darom savo. O kartais reikia taip nedaug, tiesiog pasėdėti tyloje, pabūti su savimin, išgirsti pačiam save. Nepaisant to, jog jūsų suvokimas neretai yra suformuotos televizijos, interneto, spaudos, tačiau giliai jumyse tikrai yra tas jūsų tikrasis ir unikalusis ID, tik reikia jį surasti ir suprasti, ir tada jums jau nebekils klausimų, kas yra tas „tobulas gyvenimas”…

Kai saulė švies tau iš aukštai,
Išskleisk žiedus taip išdidžiai,
Juk tu nenori debesų pilkų,
O aš tave lengvai aplyt galiu…
-
Aš tarp žvaigždžių matau,
Savo skrendančią laisvę… mąstau…
Kodėl gėlės nori būti vazone?
Juk taip gera būti čia, tiesiog lauke.
-
Ir kažkodėl visi mes ieškome lėlės,
Bet ar to mes trokštame išties?
Lėlė mus šildys rytais ir vakarais,
Nors širdis viduj bus apkrauta ledais.
-
O tu žydėk, juk šito trokšti tu,
Tiesk stiebelį iš visų jėgų,
Kaip nuostabu, kokia graži gėlė,
Gal nenuskins jos kokia šalta lėlė…
-
O gal ir aš tik dar viena lėlė,
Galbūt ir man neskirta ši nuostabi gėlė,
Minčių tų daug, kad net baugu,
Vis tiek jaučiu, jog noriu tų žiedų.
-
Kaip gaiviai kvepia, net patikėt sunku,
Jog dar randu tokių gėlių,
Ir jeigu tu žydėsi mano delnuose,
7 valandą rytais aš kantriai laistysiu tave

Tarp procentų ir kabučių tarp netikrų žibučių ima troškulys tikrojo vandens, kuris taip toli… Ir aplink vien kiauri kibirai, rankos nusilpusios… Užsimerkiu ir brendu į svajonių upę. Žinai ir tu joje esi… Dieve kokia tu graži… ;)

Kažkada tai buvo vieta, kur susiringdavo įdomūs žmonės su kuriais galima buvo smagiai pabendrauti. Meetai, tūsai, net naujųjų metų šventimas su, per IRC susirastais draugais, buvo kažkas nepaprasto… Tačiau panašu jog atsiradus skype, one.lt iš IRC ne kas te liko… Na ir visdėlto užėjau ir pasidomėjau, kaip tas IRC laikosi dabar… Panašu jog IRC tapo “geimerių” susirašinėjimo vieta.  Na yra vienas ir kitas pokalbių kanalas jie maždaug vadinasi taip: “papai”, “seksas”, “hotgirls”… Panašu, kad kitokių pavadinimų nelabai kas ir sugalvoja. Na visdėlto nutariau įkišti nosį į vieną iš tokių kanalų. Jis pasirodo net savo foto albumą turi, pažiūrėjau į albumo komentarūs ir man širdį suskaudo :(. Nejaugi mes Lietuviai tokie žiaurūs… ?

http://public.fotki.com/PapaManija/papuciukai/ spręskit patys.

Ar jums taip nebuvo? Jog sapnuojate regis niekada nematytą žmogų, jį sapne įsimylite ir paskui beprotiškai norite surasti tikrovėje?:)

Na man taip buvo :) Ji buvo mėlinų akių, juodai dažytų plaukų ir netgi tikslų savo ūgį pasakė 165 cm :D.

Tiesus zvilgsnis jau nebe tas, susikisu i kisenes rankas. Kiek nedaug reikia, kad butum laimingas… Kam tas alkoholis?

Velnias, tai buvo pats geriausias (mano nuomone), pažynčių portalas. Širdžiai miela publika, įdomios naujovės, bei visiška laisvė vartotojui… Ech… net ir draugų aš ten radau, lamei, visi svarbiausi yra dabar mano skype kontaktuose.

Bet ištiesų tai liūdna… Visdėlto, neradau dar savo antros puselės, o butent ten esanti publika, tikrai padėjo užsimiršti apie savo vienatvę. Ech… tos dienos, kai rašai betkam ir bet ką ir žiūrėk iš to gaunasi kažkas, jau praeityje…

Ką mes turime dabar?

1. one.lt -> Vienintelis privalumas, kad ten visa Lietuva jau… Bet tai kartu ir trūkumas. Visdėlto aš nejaukiai jaučiuosi didėlioje minioje, bei man visai nepatinka one.lt politika.

2. point.lt -> Tikrai ne! Aš dar nemačiau tokio tinklalapio kuris taip įsikalinėja, dėl menkiausių smulkmenų. Bei visas valdymas tinklalapio lėvas, jokios tvarkos…

3. pazintys.lt -> Vėl gi tai yra per didelis žmonių ratas ir aplamai tokiame tinklalapyje nesijaučiu jaukiai. Viskas labai jau primena one.lt tik dar prastesnę jo versiją.

4. draugas.lt -> Bandžiau ten, bet žmonės nelabai linkę į paprastą nuoširdų bendravimą… (Labai rimtas kolektyvas). Na žinoma ne visi bet, esmė tame, jog ten pats bendravimas yra sudėtingas…

Na žodžiu nieko gero… Aplamai aš buvau prieš visokius tokius pažinčių tinklalapius nes jie buvo kažkuom man nepriimtini (gal aš per daug išrankus), bet bahu buvo būtent tai, ko man reikėjo…

Taigi pagrindinė mintis: geri dalyka ateina ir praeina :).

Keista, kazkoks pojutis, jog manes cia nera, jog as esu kazkur kitur, tik mano mintys sukasi cia… Matrica? Gal as kazkur guliu ir prie mano smegenu prijungtas laidas, kuris nukelia i sia virtualia erdve? Matau kazkokia zaliuojancia erdve su vienetukais ir nuliukais… Geras… Nejaugi cia bus matricos kodas, nejaugi as ji nulausiu?… Tik staiga: “PYP PYPYPYP PYP PYPYPYPYPYP (Zadintuvo garsas).

Kuris iš mūsų norėtų visą gyvenimą dirbti fabrike už minimumą? Matau rankų miškas… Taip, sunkiai dirbti tikrai niekas nenori, bet tai kažkam reikia? Duona pati neišsikeps, jogurtas pats nepasigamins, višta pati savęs nepasiskers ir plunksų nenusipešios, gatves pacios neiįsišluos ir tt…  Aplamai žmonės dabar linkę galvoti, kaip jiems aplamai darbo išvengti ir gauti pinigų. Jie pradeda kurti visokias įdėjas verslo planus. Aš nieko prieš juos neturiu, kažkas gi turi ne vien palaikyti esamą judėjimą bet ir įnešti kažką naujo, praskaidrinti žmonių gyvenimą naujovėmis.

Blogai yra tai, jog tos naujovės dažniausiai yra paremtos žmogaus silpnybemės… Paiimkim kaip pavizdį dabartinę kompiuterinių žaidimų rinką kuri skirta mažiems vaikams? Klausimas būtų: ar normalu, jog vaikas sulaukęs penkių metų visą dieną praleidžia žaisdas kompiuteriu? Normalu tiems, kas kuria tokius žaidimus nes jiems eina pelnas, tačiau pats vaikas jau nuo mažens gadina savo akis, stuburą ir formuoja iškreiptą pasaulėvaizdį.  Žinoma už tokią situaciją labiau yra atsakingi patys vaiko tėvai negu žaidimų kurėjai. Antras klausimas būtų kokio tipo žaidimai dominuoja dabartinėje rinkoje? Manau tikrai ne tokie kurie skatintų grožį ir meilę pasauliui. Tai šaudyklės, kurios dabar ypač aukštos kokybės labai tikroviškai įmituojančios žiaurias scenas. Ko vaikas išmokšsta žaisdamas šitą žaidimą? Žūdyti? Na nereikia jau čia taip dramatizuoti, jei tik vaikas supranta ribą tarp tikro pasaulio ir žaidimų tai čia kaip ir nieko blogo… Bet visdėlto kas formuojasi penkiamečio vaiko pąsamonėje kai jis žaidžia tokius žiaurius žaidimu? Na palikim tai ateičiai, manau greitai paiškės viskas.

Kodėl šaltos įdėjos?

Daugelis nori būti kurėjais, net ir tie kurie neturi tokių sugebėjimų, užuot kurę kažką iš širdies, tokie žmonės savo kūrybines įdėjas paremia kitų žmonių silpnybėmis… Tokie aplamai negalvoja apie patį kūrybos procesą, jei galvoja apie pinigus kuriuos jie gaus kai parduos savo kuryba.

Kaip ten bebūtų aš tikrai tikiu jog yra ir nuoširdžiai kuriančių, ir palinkėsiu jiems sekmės, jog jų kurybos vaisiai nenuskestų tarp tų dirbtinai prigamintų šaltų įdėjų.